Bio
NEANONIMINIŲ ALKOGOLIKŲ KLUBO KIBIRAS KULTŪROS NAMŲ SAVIVEIKLINIS VOKALINIS INSTRUMENTINIS ANSAMBLIS POP GRUPĖ neatsirado niekada. Jis tik buvo kažkur, kur neegzistuoja energijos tvėrmės dėsnis, kur seniai jau išsityčiota iš gravitacinės konstantos, o demokratija jau seniai paversta "naujojo pasaulio" karikatūra, iš kurios juokiasi visi, nes pas juos geriau nei pas mus...
Tą dieną, kai jis nusileido (o gal pakilo..) į šį kultūros kapą, klaikiai lijo, o lietaus vanduo aitriai atsidavė šlapimu, bet taip buvo tik dėl to, kad ten, iš kur jis atvyko, visi papraščiausiai šlapinosi lietumi.
Ko jam čia reikėjo, nežinojo nė pats, ir dabar net nežino. Kam jam reikėjo mūsų septynių nesuprantam nė vienas. Gal dėl to, kad jis neturėjo burnos, o kartais taip norėjo išrėkti viską apie vemti verčiančią kasdienybę, tylinčias mūzas, ir merdėjančius jų belaukiančius poetus, aktorius, muzikus.
Gal dėl to, kad kartais jam taip norėjosi garsiai besijuokiant paploti už fantastišką įžvalgumą žmonėms supratusiems, kad duona pigesnė "MaXXXimoj", o mėsa "IKI", gal dėl to, kad taip norėjo apspjauti susitraukusį verslininkėlį, už tai kad pilsto praskiestą alų, bet seilės jam niekada nesikaupė.
Gal dėl to, kad norėjo patylėti, prie merdėjančios Lietuvos lovos, bet neturėjo rankų, kad galėtų ją paglostyt. Gal dėl to, kad neturėjo tų pačių rankų, galinčių stot prieš neteisybę, bet, tuo pačiu, vienu prisilietimu prie instrumento, apraudančių žuvusius ir kviečiančių atsistoti vis dar kvėpuojančius.
Dabar jis bent gali nusijuokti pamatęs padarus, kurie šikdami rauko nosį, nes girdi mus kalbant apie šūdus, padarus, kurie linksminas, bet iškart po to visa tai nori uždrausti, padarus, kurie mylėdamiesi mano, kad daro nuodėmę, padarus, kurie girdo užnuodytą vandenį savo vaikams, padarus, kurie parduoda meilę, nes niekada jos nepažino, tuos, kurių tarpe kažkada Diogenas ieškojo žmogaus...
Tą dieną, kai jis nusileido (o gal pakilo..) į šį kultūros kapą, klaikiai lijo, o lietaus vanduo aitriai atsidavė šlapimu, bet taip buvo tik dėl to, kad ten, iš kur jis atvyko, visi papraščiausiai šlapinosi lietumi.
Ko jam čia reikėjo, nežinojo nė pats, ir dabar net nežino. Kam jam reikėjo mūsų septynių nesuprantam nė vienas. Gal dėl to, kad jis neturėjo burnos, o kartais taip norėjo išrėkti viską apie vemti verčiančią kasdienybę, tylinčias mūzas, ir merdėjančius jų belaukiančius poetus, aktorius, muzikus.
Gal dėl to, kad kartais jam taip norėjosi garsiai besijuokiant paploti už fantastišką įžvalgumą žmonėms supratusiems, kad duona pigesnė "MaXXXimoj", o mėsa "IKI", gal dėl to, kad taip norėjo apspjauti susitraukusį verslininkėlį, už tai kad pilsto praskiestą alų, bet seilės jam niekada nesikaupė.
Gal dėl to, kad norėjo patylėti, prie merdėjančios Lietuvos lovos, bet neturėjo rankų, kad galėtų ją paglostyt. Gal dėl to, kad neturėjo tų pačių rankų, galinčių stot prieš neteisybę, bet, tuo pačiu, vienu prisilietimu prie instrumento, apraudančių žuvusius ir kviečiančių atsistoti vis dar kvėpuojančius.
Dabar jis bent gali nusijuokti pamatęs padarus, kurie šikdami rauko nosį, nes girdi mus kalbant apie šūdus, padarus, kurie linksminas, bet iškart po to visa tai nori uždrausti, padarus, kurie mylėdamiesi mano, kad daro nuodėmę, padarus, kurie girdo užnuodytą vandenį savo vaikams, padarus, kurie parduoda meilę, nes niekada jos nepažino, tuos, kurių tarpe kažkada Diogenas ieškojo žmogaus...
