Pasakų parkas

O buvo taip…
Sėdėjo Rokas žvarbų žiemos vakarą ant suoliuko. Sėdėjo ir žiūrėjo stikliniu žvilgsniu į betoninę plytelę, ant kurios netyčiom pamatė sparčiais žingsniais bekulniuojantį savo seną gerą bičiulį Karolį. Išsitraukęs iš kišenęs lūpą, dar kartelį dirstelėjęs, ar ten tikrai jis, šūktelėjo:
- Sveikas!
Nutilus aidui ausyse, mažas ūsuotas padarėlis ištiesė jam ranką. Rokas ignoravo šį žestą bijodamas per stipriai suspausti jo ranką savo dviem milžiniškais pirštais. Karolis šiek tiek suglumęs, prabilo:
- Rokai, gali man padėti nueiti namo.. Nesuprantu kodėl, bet kelias atrodo toks ilgas!
Rokas savo pastabia fiziko akimi pamatęs iškart suprato, kad Karolis iš tiesų nebuvo normalaus dydžio. Atsargiai pakėlęs ir įsidėjęs į degtukų dėžutę, jaunasis mokslininkas išrūko į laboratorija. Visą kelią iš dėžutės sklido keisti muzikos garsai. Rokas į tai atkreipė dėmesį.
Atlikęs vos keletą bandymų išrado didėjimo formulę. Tada nukreipęs didžiulę neutronų patranką, apšvitino Karolį. Palaipsniui jis pradėjo augti ir kaip mat tapo normalaus ūgio. Apsidžiaugęs Karolis, kad jam nebereikia dienos nueiti iki kambario durų, padėkojo Rokui ir abu kartu jie patraukė namo.
Keliaudami jie nuklydo siauru takeliu, kuris nuvedė į keistą parkelį. Ten medžiai augo šaknimis į dangų, o žvėrys sėdėdami ant suoliuko žaidė šachmatais. Prie išsikerojusio storo ąžuolo Rokas surado muzikinę dėžutę, kuri skleidė įvairius muzikinius garsus. Klausydami ir pritardami jai savo balsais jie pajuto neapsakomą norą kurti savo muziką. Po šitiek nuotykių ir neįtikėtinų išgyvenimų Karolis ir Rokas tapo neišskiriamais draugais, o grįžę sukūrė muzikinį projektą ir pavadino jį „Pasakų parku“.
Atėjo pavasaris, o jie vis dar niekaip negalėjo išsiskirti su muzikine dėžute. Pratūnoję tūkstantį vakarų ir vieną naktį prie šios dėžutės, galų gale lietingą joninių vakarą iškepė savo pirmąjį blyną – pirmąjį „Pasakų parko“ albumą.
Nuo to laiko jų niekas nei matė nei girdėjo...