Bio
Gintaras Grajauskas - balsas, bosinė gitara, tekstai;
Vilius Ančeris - gitara, lūpinė armonikėlė, akordeonas, dutaras;
Kęstas Bublys - mušamieji, perkusija.
„Kontrabanda“ – viena mįslingiausių ir nenuspėjamiausių Lietuvos scenos grupių. Susikūrusi apie 1990-uosius, nuo 1993-ųjų grupė įrašė penkis albumus, iš kurių tik vienas („Blūdas“; 1995, M.E.G.A Records) tebuvo išleistas „legaliai“. Visi likusieji albumai buvo išleisti minimaliais tiražais neoficialiose undergroundo leidyklose – kaip vėliau paaiškėjo, iš tiesų niekada ir neegzistavusiose (Old Bones Records ir kt.). Neįprasta ir grupės koncertinių pasirodymų geografija – nuo Geteborgo poezijos festivalio iki Konrado Adenauerio fondo Somerfesto Berlyne, nuo nelegalumo prieskonį turinčių koncertų mažyčiuose Lietuvos miesteliuose, į kuriuos suvažiuodavo „Kontrabandos“ gerbėjai iš visos šalies, iki koncerto, skirto Jimi Hendrixo jubiliejui Maskvoje. Jei dar pridursime, kad nuo 2002-ųjų grupė kažkodėl vadinosi „Rokfeleriai“ (būtent taip, lietuviškai – jokiu būdu ne „The Rockefellers“), o 2006-aisiais vėl grįžo prie senojo pavadinimo „Kontrabanda“, pirmasis grupės albumas baigiasi monologu iš Peterio Handkės pjesės „Publikos išplūdimas“ ir kad grupėje dainuoja, rašo tekstus dainoms bei groja bosine gitara žinomas Lietuvos poetas Gintaras Grajauskas, suprasime, jog turime reikalų su projektu, turinčiu šiokį tokį Fluxus atspalvį...
Sudėtinga būtų ir vienu žodžiu apibūdinti grupės atliekamą muziką: jei kalbėtume apie visus įrašytus albumus ir turėtume omenyje, jog dauguma jų radikaliai skiriasi vienas nuo kito, galėtumėme įvardinti „Kontrabandos“ muziką terminu „fusion“ – arba „postmodernu“, jei kam labiau prie širdies. Pirmieji trys albumai, išleisti „Kontrabandos“, galėtų būti vadinami rhythm-and-bluesu – ar gal tiesiog blues-rocku – pergrotu Rytų Europoje ir lietuviškai modifikuotu, paskanintu fripiška (Robert Fripp, King Crimson) gitara, kuria groja vienas geriausių Lietuvos gitaristų Vilius Ančeris. Likusieji albumai, išleisti „Rokfelerių“ vardu, labiau orientuoti į bossa-nova, latino ir funky muziką. Visus juos vienija originalūs Gintaro Grajausko tekstai, dainuojami tik lietuvių kalba. Užsienio klausytojams, pageidaujantiems suvokti, apie ką dainuoja „Kontrabanda“, grupė yra paruošusi atskirą „jazz-poetry“ (ar gal tiksliau – fusion-poetry) programą, kurios metu tekstų vertimai sinchroniškai demonstruojami projektoriaus ekrane. Ši programa buvo su pasisekimu atlikta Geteborgo poezijos festivalyje.
„Kontrabanda“ (“Contraband”) is one of the most mysterious and unpredictable groups in Lithuanian scene. It was created in about 1990. Since 1993 it recorded five albums, but only one of them („Blūdas“ – “The Rampage; 1995, M.E.G.A. Records) was released “legally”. All other albums were released in minimal number of copies by unofficial underground record businesses – it came out later that none these businesses actually existed (Old Bones Records and others). The geography of group’s concerts is also unusual – from Gothenburg poetry festival to Somerfest of Conrad Adenauer fund in Berlin, form a bit illegal concerts in tiny villages of Lithuania, where the fans of “Kontrabanda” gathered from all over the country, to a concert of Jim Hendrix jubilee in Moscow. In if you add that from 2002 the band for some reasons was called “Rokfeleriai” (precisely like that, in Lithuanian – “Rokfeleriai”, but by no way “The Rockefellers”) and came back to its old name in 2006, that the first album of this group ends with monologue from Peter Handke’s play Publikumsbeschimpfung (“Offending the Audience” and that a famous Lithuanian poet – Gintaras Grajauskas – sings, plays bass guitar and writes the song texts for this rgoup, you will understand that it has kind of shade of Fluxus…
It would be hard to describe the music of this group in one or two words. If we speak about all the albums, while having in mind that most of them radically differs from each other, the term to describe the music of “Kontrabanda” can be “fusion” – or “postmodern” if you like. The first three albums of the group might be called rhythm-and-blues – or maybe simply blues-rock – which was replayed in Eastern Europe and modified in Lithuanian style, spiced with frippic (Robert Fripp, King Crimson) guitar – the latter played by one of the most professional Lithuanian guitarists Vilius Ančeris. The rest of the albums, released in the name of “Rokfeleriai”, are more oriented towards bossa-nova, latino and funky music. All of them are joined together by original texts of Gintaras Grajauskas, sang only in Lithuanian. For foreign listeners, who want to understand what “Kontrabanda” is singing about, the group has special “jazz-poetry” (or to be more precise - fusion-poetry) program, during which the translations of the texts are synchronically demonstrated on the screen. This program gained big success in Gothenburg poetry festival.
.
G.K.
Vilius Ančeris - gitara, lūpinė armonikėlė, akordeonas, dutaras;
Kęstas Bublys - mušamieji, perkusija.
„Kontrabanda“ – viena mįslingiausių ir nenuspėjamiausių Lietuvos scenos grupių. Susikūrusi apie 1990-uosius, nuo 1993-ųjų grupė įrašė penkis albumus, iš kurių tik vienas („Blūdas“; 1995, M.E.G.A Records) tebuvo išleistas „legaliai“. Visi likusieji albumai buvo išleisti minimaliais tiražais neoficialiose undergroundo leidyklose – kaip vėliau paaiškėjo, iš tiesų niekada ir neegzistavusiose (Old Bones Records ir kt.). Neįprasta ir grupės koncertinių pasirodymų geografija – nuo Geteborgo poezijos festivalio iki Konrado Adenauerio fondo Somerfesto Berlyne, nuo nelegalumo prieskonį turinčių koncertų mažyčiuose Lietuvos miesteliuose, į kuriuos suvažiuodavo „Kontrabandos“ gerbėjai iš visos šalies, iki koncerto, skirto Jimi Hendrixo jubiliejui Maskvoje. Jei dar pridursime, kad nuo 2002-ųjų grupė kažkodėl vadinosi „Rokfeleriai“ (būtent taip, lietuviškai – jokiu būdu ne „The Rockefellers“), o 2006-aisiais vėl grįžo prie senojo pavadinimo „Kontrabanda“, pirmasis grupės albumas baigiasi monologu iš Peterio Handkės pjesės „Publikos išplūdimas“ ir kad grupėje dainuoja, rašo tekstus dainoms bei groja bosine gitara žinomas Lietuvos poetas Gintaras Grajauskas, suprasime, jog turime reikalų su projektu, turinčiu šiokį tokį Fluxus atspalvį...
Sudėtinga būtų ir vienu žodžiu apibūdinti grupės atliekamą muziką: jei kalbėtume apie visus įrašytus albumus ir turėtume omenyje, jog dauguma jų radikaliai skiriasi vienas nuo kito, galėtumėme įvardinti „Kontrabandos“ muziką terminu „fusion“ – arba „postmodernu“, jei kam labiau prie širdies. Pirmieji trys albumai, išleisti „Kontrabandos“, galėtų būti vadinami rhythm-and-bluesu – ar gal tiesiog blues-rocku – pergrotu Rytų Europoje ir lietuviškai modifikuotu, paskanintu fripiška (Robert Fripp, King Crimson) gitara, kuria groja vienas geriausių Lietuvos gitaristų Vilius Ančeris. Likusieji albumai, išleisti „Rokfelerių“ vardu, labiau orientuoti į bossa-nova, latino ir funky muziką. Visus juos vienija originalūs Gintaro Grajausko tekstai, dainuojami tik lietuvių kalba. Užsienio klausytojams, pageidaujantiems suvokti, apie ką dainuoja „Kontrabanda“, grupė yra paruošusi atskirą „jazz-poetry“ (ar gal tiksliau – fusion-poetry) programą, kurios metu tekstų vertimai sinchroniškai demonstruojami projektoriaus ekrane. Ši programa buvo su pasisekimu atlikta Geteborgo poezijos festivalyje.
„Kontrabanda“ (“Contraband”) is one of the most mysterious and unpredictable groups in Lithuanian scene. It was created in about 1990. Since 1993 it recorded five albums, but only one of them („Blūdas“ – “The Rampage; 1995, M.E.G.A. Records) was released “legally”. All other albums were released in minimal number of copies by unofficial underground record businesses – it came out later that none these businesses actually existed (Old Bones Records and others). The geography of group’s concerts is also unusual – from Gothenburg poetry festival to Somerfest of Conrad Adenauer fund in Berlin, form a bit illegal concerts in tiny villages of Lithuania, where the fans of “Kontrabanda” gathered from all over the country, to a concert of Jim Hendrix jubilee in Moscow. In if you add that from 2002 the band for some reasons was called “Rokfeleriai” (precisely like that, in Lithuanian – “Rokfeleriai”, but by no way “The Rockefellers”) and came back to its old name in 2006, that the first album of this group ends with monologue from Peter Handke’s play Publikumsbeschimpfung (“Offending the Audience” and that a famous Lithuanian poet – Gintaras Grajauskas – sings, plays bass guitar and writes the song texts for this rgoup, you will understand that it has kind of shade of Fluxus…
It would be hard to describe the music of this group in one or two words. If we speak about all the albums, while having in mind that most of them radically differs from each other, the term to describe the music of “Kontrabanda” can be “fusion” – or “postmodern” if you like. The first three albums of the group might be called rhythm-and-blues – or maybe simply blues-rock – which was replayed in Eastern Europe and modified in Lithuanian style, spiced with frippic (Robert Fripp, King Crimson) guitar – the latter played by one of the most professional Lithuanian guitarists Vilius Ančeris. The rest of the albums, released in the name of “Rokfeleriai”, are more oriented towards bossa-nova, latino and funky music. All of them are joined together by original texts of Gintaras Grajauskas, sang only in Lithuanian. For foreign listeners, who want to understand what “Kontrabanda” is singing about, the group has special “jazz-poetry” (or to be more precise - fusion-poetry) program, during which the translations of the texts are synchronically demonstrated on the screen. This program gained big success in Gothenburg poetry festival.
.
G.K.
